Kai laukiame pavasario, o jis vis dar nesirodo…
Yra situacijų, kai mes labai norime pavasario. Norime gražaus oro ir nenorime lietaus. Norime apsimauti šortus ir pasidžiaugti saule, bet gamta pasako “Ne, dar palauk…” Ir atrodo, kad laukti reikės amžinybę. Ir dėl to, ta nuotaika tokia rami ir liūdna, kai nesinori bendrauti - norisi tik būti su savimi.
Eilėraštyje “Pavasario upė” atsispindi būtent tokia nuotaika, kokią ką tik apibūdinau. Nes upė yra simbolis judėjimo ir virsmo, o pavasaris - atgimimo. Tačiau ironiška, kad eilėraščio žmogus jaučiasi priešingai. Jis tiesiog nori būti upe ir pavasariu, kad galėtų patirti atgimimą ir išsinerti iš intraverto kiauto. Jam jau atsibodo toks pavasario oras ir tas lietus. Jis nori šilto pavasario, kad galėtų pasidžiaugti ir išeiti su šortais į darbą arba šiaip pasivaikščioti mieste. Nes dabar tenka vis dar eiti su žiemine striuke ir jį tai labai liūdina…